Alucard

Jau trečią kart užsidegė raudona. Geltona. Žalia.
Jau žalia, o aš įsikasęs iki liemens į šaltą ir kietą vasario mėnesio cementą.
Dar vis negaliu pajudėti. Dirščioju atgal - gal kas nors ateis ir padės man?
Ir vėl svajoju.
Kas galėų ateiti man padėti jei visi (beveik) manęs nepastebi? Bet suvokdamas, kad nieks man nepadės (tiesiog reik išlaukt šį laiką. Pribaigt jį.) vistiek kažkur savo įšalusiuose ir trukinėjančiuose viduriuose, jaučiu norą atsisukt ir pašaukt kažką, kas man galėtų padėti.
Rūdiju čia jau tris paras. Man tai užtrunka labai ilgai - kol pasikeičia akis rėžiančios šviesoforo spalvos, visai netinkančios (nesusibendraujančios) su mano pilku atšalusiu kūnu. Tamsiu, tuščiaviduriu, su žarnas primenančiais laidais.
Po tiek laiko jau mastau, kad čia būtų visai pakenčiama, jei tik ne tas šviesoforas. Netgi susidariau nuomonę, kad būtent per jį manęs niekas nepastebi, jis mane užgožia...
Maža būtybe prislinko prie manęs ir įstatė savo naivų žvilgsni man į vidurius. paskui, lyg pamačiusi manyje kažkokia artėjančia nelaimę, nusigręžė į savo motiną ir pradėjo kūkčioti.
O man dabar taip reiktų ne jos, o kito padaro kuris galėtų mane sutaisyti... Kitaip aš tikrai trūksiu, lyg viduj įvykus trumpam sujungimui ar sprogimui nuo šalčio.
Nepajėgiu daugiau išlaikyti tos spalvų energijos... o dar tas šaltis.

Žurnalistė formulavo straipsnio antraštę: "Sugedus šviesoforui įvyko AUTOavarija nusinešusi trijų žmonių givybes"
Žmonės spėliojo: "...gal naujojo šviesoforo stulpas brokuotas? Gal stulpas neišlaikė įtampos? Gal įvyko trumpas sujungimas? Juk tokie šalčiai..."
O aš, galų gale, vėl likau vienas - vėl tapau papraščiausiu gatvės stulpu, be jokio šviesoforo.

Važiavau iš mokyklos. Jau ne pirma kartą pasijutau nejaukiai. Lyg būčiau vienas, man nesuprantamame pasaulyje. Na, gal ne pasaulyje, o kitoje planetoje.
Važiavau pro daugiabučių rajoną, dvelkiantį senais, į tave spoksančiais monstrais, tik primenančiais daugiabučius pastatus.
Tiesiog krėsdavo pamačius tuos milžiniškus pasatus su ištrupejusiais betoniniais balkonais. Apsidairau aplinkui ir matau vien Juos, su pilkomis, pensininkų šūkaliojimais ir drausminimais pritvinkusiomis metalinėmis "vaikų žaidimų" aikštelėmis.
Niekad nežinojau kodėl mane taip nemaloniai "purtydavo" tokios blokinės, betono prisisunkusios mintys. Gal tiesiog nuo Pagiežos ir Skaudinančios Vienumos? To juk čia netrūksta.
Ne, geriau jau liksiu gyventi gatvėje, nei ateity, kesiu tas niurias mintis, užplūstančias mirtį lydinčiam saulėlydžiui glostant kvadratinius namus.
Atsibudau.
Kaip ir kiekvieną rytą skaudėjo nugarą. Apėmė tingulys keltis vien nuo prisiminimų apie šaindienos, jau vakar vakare suplanuotus, buities darbus. Vien nusileisti iš septinto aukšto žemyn ir patikrinus paštą lipti atgal, septynesdešimt dviejų metų kūnui buvo sunkokas darbas.

Paslaptingas smilkalų kvapas viliojo vis giliau. Skandino mane į mintis, į dar neregėtas sielos gelmes. Čia mačiau jau išgyventus įvykius (niurius kaip ir visas mano gyvenimas), jaučiau jų kvapus, nuotaiką. Taip pat čia skrajojo man dar nematyti ir net buvo galima įžiūrėti, pasitelkus savo slaptąjį, skvarbųjį žvilgsni, kurį turiu, kaip ir kiekvienas (ne-)zmogus, įvairias, kažkada paties sukurtas ir į kita pasaulį paleistas butybes. Į Pasaulį kuris tūno mano bei Tavo, Jų bei Jos akyse, pačioje giliausioje jų kertelėje, Tamsiausiame Kampe. Aš jį jaučiu, Tu jį jauti, Jie jį jaučia. Ir nors kiekvieną kart, tam Pasauliui suspurdejus, Mum dungsteli Širdis, Jie vistiek nė už ką nenori pripažinti ir įkvėpti Tos realybės.
Staiga pajutau kaip numetu mane ilgai kankinusį kokoną ir persikūniju i ramybe bei drėgnais lotosų žiedlapiais dvelkiantį vėją, suplasdenu plonais, lyg rudeninio voratinklio pančiai, sparnais ir lengavai sklesdamas, pakylu virš jau iki (ne-) gyvo kaulo įgrisusios pievos, mano nuostabai, dabar jau atrodančios pasakiškai. "Tamsuojančios" spalvos ir klastingi vėjai, atnešantys jų aromatą ir viliojantys priskristi prie žiedo, pritvinkusio saldaus nektaro.
Supratau, kad gyvenAU gėlėtoj pievoj, tik negalejAU to pajusti, juk prieš akimirką tebuvau tik i sintetinį kokona įsivyniojęs vikšras.

Ateitis, plėšydama mano gyvenimą ir negailestingai keisdama mane,
niekaip neatsiplėšė.

Plėšiau.
Pjoviau.
Kandau.
Tryniau.
Ploviau.
Griaužiau.
Gremžiau.

Ir nieko.
Ji niekaip nenurimo...
Tik šaipydamasi iš mano pastangų viską nutraukti, sustabdyti,
griovė mano gyvenima, mano pūvimo procesą.
Kuo labiau ją pjausčiau, tuo labiau Ji mane gremžė.
Ir išgremžė.

* * *

Ji viską apvertė aukštyn kojom. Pakeitė visų akis, o man paliko
tas pačias.
Taip likau vienas. Visi pasikeitė - "išaugo", o aš likau toks pat,
mane laikė bepročiu.
Kai buvau paauglys - "visi" buvo įsitikinę, kad "tai tik paauglystė,
visa tai laikina, praeis". Ir kai nepraėjo - tapau bepročiu.

Ji pridirbo dar daugiau nei tikėjaus.
Taip, ji mane paliko.
Bet, dėja, tik mane vieną...

Sugniaužęs rankoj tamsą, sviežiau ją tolyn.
Sukandęs dantyse, įsileidau ją.
Akys užtemo, ausys apkurto, burna nutilo, veidas atšalo.
Su šaknimis išroviau savo žvilgsnį iš akmens.
Dar nepajėgiau atsistoti, bet jau galėjau apsidairyti, atpalaiduoti akis.
Po tokio ilgo laiko tarpo vėl atsidūriau čia. Vėl apsunko kūnas, lyg akmuo, vėl galva sprogo nuo įvairių, beprasmiškų minčių... vėl ausys suvirpo nuo kurčio ūžesio.
Sprogęs, pūkuotas "kačiuko" pumpuras nukrito man po kojom.

* * *
Galų gale atėjo naujas rytas, suplėšantis vakarykščius išgyvenimus.
Tai kam tada nauja diena, jei jau ryt ryte prie lovos rasi tik skutus?

Pro aprasojusį stiklą matosi juodos medžiu šakos - lyg vorų kojos, pasiruošusios savo plonyčiais amžinybės siūlais supančioti pirmą pasitaikiusią auką.
Išlipau iš troleibuso ir pasukau į parką.
Tirpstanti snaigė nutupė po akimi ir apsimetė ašara.
Sukuteno. Nusivaliau ją.
Keista - "kutenanti ašara".
Praeinu pro sena skulptura, jau nežinia kiek metų žiurinčią į tą pačią, keturių kelių, sankryžą.
Negi nenusibodo?!
Bet tikriausiai Ji, niekad neužminganti, pastebėjo tokių dalykų, apie kuriuos mes net neįtariam. Net neįsivaizduojam, kad jie egziztuoja.
Priėjau akmenį skirianti parką nuo kiemo.
Jau šokant ant akmens akyse kažkas sušmėžavo.
Didelis.
Juodas.
Vėjas dešinę ranką perpūtė kiaurai. Jausmas, lyg būtų buvus tuščiavidurė.
Pakėliau ją ir iškart ant rankos nutupė neįprasto dydžio varnas. Atrodo, kad specialiai būtų laukęs, kol pakelsiu apžiūrėti tuščiavidurę ranką.
Nors jis buvo toks didelis, jaučiau tik toliau ranką varstantį vėją. Jokio sunkumo. Nieko.
Penkiom minutem musu žvilgsniai susirakino.
Po tokio, amžinybę trukusio akių susidūrimo, varnas keliais, milžiniškų juodų sparnų mostelėjimais nuskrido.
Prarijo mano žvilgsnį ir nuskrido.
Vienu mostelėjimu pakeitė manęs laukiantį gyvenimą ir nuskrido.
Nagais nuplėšė prisiūtąją Arlekino kaukę ir nuskrido.
Varnas nusinešė viltį.
Varnas atskraidino supratimą.
Mintis taip pat nusinešė.
Ir beveik svarbiausia,kad mano Pabaigą - irgi.

Supratau, kad noriu [nieko nenoriu]sustoti, likti vienoj vietoj, sustingti nejudeti. Apsigaubti tamsa, kad daugiau nieks nematytu [- kaukes neisvystu] mano veido, Arlekino sypsena surakinto. Nenoriu ateities, nenoriu, kad kas nors keistusi ar "ar judetu i prieki" [nors juda tik atgal]. Nebenoriu nesioti [klaseje dazniausiai] tos baisios Arlekino - "linksmuolio kaukes.
Uzsidedi kauke - burna surakini[-susirakina] - sypsena uzstingdai ir jauties bjauriai, nes apgaudineji ne tik kitus, bet ir save.
Buni toks, koks esi - dauguma taves nesupranta ["na ir kas?", o gi tas, kad daznai tarp tos daugumos atsiduria ir geriausi draugai [kai kuriuos isskyrus].
Bjaurus jausmas kai, apgaudinedamas save, bandai nusisypsot, ir kai, kad ir kaip stengtums - tai nepavyksta.
Jei ne tos akimirkos kurios vercia nors simtaja sekundes dali, laimingam pasijust [nors ir tai daznai apgaule buna] jausciaus lyg numires, puvantis, be sidies[net be ledinio stiklo gabalo], bet gyvas.

"Ir vis del to, neapsakomas jausmas apima tave, kai pirma, tyla sejancios ziemos ryta, isejes i lauka, stebi kaip dangus, pirma kart siais metais, ledinem asarom pravirksta"

Gyvenimas - tai misle. Kodel? Todel, kad misliu pilna visur [misle yra visur]. Liudesy misliu yra, o mislese liudesio - ne. Nebent Atsakyme. Kas yra Gyvenimas? Kas yra Gyvenimo prasme? Ar yra Gyvrnimo prasme? KAS yra KAS?
Visa Gyvenima, mes sprendziame misles retkarciais buname isitikine, kad radome atsakyma[Apgaule].
ATSAKYMAS suteikia daugiau skausmo nei Klausimas?
Kas yra Gyvenimas, o kas Mirtis?
Kas yra Klausimas, o kas Atsakymas?
Klausimas - Gyvenimas, Atsakymas - Mirtis. [?]
Tai dar viena misle.

Medis, isauges is Zemes, isaugina lapus, kuriu kilme irgi Zeme. Po kurio laiko lapai pagelsta... paraudonuoja...tampa silpni ir vos laikosi ant Sakos. Jie negali taip linksmai kedentis vejyje, bei taip paslaptingai snareti su kitais, dar zaliais lapais, nes vos pajudejus iskart atitruktu nuo Sakos. Tada jie tampa visiskai nebesvarbus (nebeidomus) kitiems lapams (savo artimiesiems), kurie dar tvirtai laikosi ant sakos. Tai - SENATVE.
Tada, atejus senatvei, lapai galu gale atitruksrta nuo Sakos ir nusklendzia ant Zemes. Ten jie sudziuna ir sutrupa arba juos suskaido baktertijos. Tai - MIRTIS.
Jie vel tampa Zeme is kurios ir yra kile. Na, o po kurio laiko is tos Zemes vel isauga medis...
Man visa tai labai panasu i musu paciu gyvenima.